Profanatica – Profonatitas De Domonatia

Kelkis, Lozoriau, ir eik…

Ir jis prisikėlė, pirmuoju Profanaticos albumu šios grupės, prieš metus skaičiavusios septynioliktąjį gimtadienį, istorijoje. Nežinantiems, Profanatica susikūrė 1990m. JAV, išleidusi keletą demo įrašų, Ep ir gerai įvertintą splitą su Kolombiečių deatheriais Masacre (Osmose prod.), užsitarnavo “Šventvagiškiausios grupės pasaulyje” titulą, suprantama, šiam pasiekimui ne vien muzika turėjo įtakos, nuolatinė kritika krikščioniškam pasauliui, šokiruojančios foto sesijos ir poelgiai – kita Profanatica pusė. Grupė gerai suliejo “Incantation” primenančio death metal (šioje grupėje grojo ir Paul Ledney, Profanatica vokalistas ir būgnininkas) ir vidutinio ritmingo tempo tamsaus black’o (ala VON) stilių lydinį, bet kad ir koks tvirtas jis atrodė ilgai neužsilaikė, 1992m Profanatica išyra. Bet štai po dešimtmečio tylos išnyra naujas Ep „Broken Jew“ (Metal War, 2002) ir 2007, jau galime atnašauti pirmajam grupės istorijoje albumui “Profonatitas De Domonatia”. Beliko tik išsiaiškint ar senukai neužleido savo „Šventvagiškiausio sosto“ kitiems…

O pasirodo jie net nežada! Pirmasis albumo gabalas „Master Of Man Absolute“, kaip ir pridera visiems senoliams, prasideda keliomis intro sekundėmis kurias neužilgo užgožia iškeltas John Gelso bosas, priverčiantis užgniaužti kvapą prisimenant visas tas valandas praleistas sukant senuosius grupės įrašus, o po to užverda pekla, brutalūs ritmingi rifai taip ir traukia iškratyt visas pleiskanas iš galvos. Sekantis gabaliukas „Unto Us He Is Born“ įsimintiniausias ir labiausiai kabinantis iš viso albumo, mat todėl, jog energijos kiekiu ne tik kad nenusileidžia senajai antikristų kūrybai, bet dar galėtų ir pasigalynėti kas stipresnis. Kiti labiausiai sudominę gabaliukai, tai trumpukas „Pallid Savior“ ir iškart po jo sekęs „Profanation Of The Gods“. Na o albumo pabaigoje savotiškas sprendimas – devintasis takelis „Them Who Dwell In Heaven“ ilgokas intarpas, su minimalia muzikos doze, ir kalbomis apie „Šventvagišką Žvėrį” kurį garbina žmonės, šiuo atveju galėta pasistengti ir labiau, kurgi dingo senoji manija vienuolėms ir… chem, chem, kitiems iškrypimams. O paskutinysis šmotas „Betrayal Of The Lamb” iškart išsiskiria iš viso albumo savo tempu, jis žymiai lėtesnis, netgi šiek tiek monotoniškas, ritualinis, su gale užverdančiu visišku chaosu. Bet tai visai netrukdo, ir per daug nekrenta į akis, nes tam puikiai klausytoją paruošia jau aukščiau minėtas intarpinis takelis. Dabar apie produkciją, muzikantai tikrai gerai atlieka savo darbus, verta pagirti Paulą už neįkyrias ir puikiai atliktas būgnų partijas. Visi instrumentai girdimi neblogai, garsas lygus ir švarus, bet toks, jog jokiu būdu nepavyks sumaišyti kokios grupės klausoma, nors kartais taip ir norėtus kur išgirsti kokį trukdį, per daug iškeltą partiją ar pan.. Na bet demuškių era baigėsi, kokybė daro savo. Tiesa albumo bukletas tikrai skurdokas, vos keli puslapėliai, belekokiu atveju tai underground’as, o Paulas įrodė turįs neblogą ranką (visas artwork‘as – jo nuopelnas). Apibendrinimui, tikrai įspūdingas, seno kelio juodmetalio grupės sugrįžimas, nepaliksiantis abejingo nė vieno Incantation, Archgoat, Beherit ir pan. grupių mėgėjo.

Įvertinimas: 9,5/10
CD/LP Hells Headbangers Records, 2007

01. ”Master Of Man Absolute” 04:31
02. ”Unto Us He Is Born” 03:46
03. “Mocked, Scourged And Spit Upon” 03:48
04. “Scourging And Crowning” 03:28
05. “God Dethroned In Heaven” 04:41
06. “Cursed Nazarene Whore” 04:21
07. “Pallid Savior” 01:52
08. “Profanation Of The Gods” 03:43
09. “Them That Dwell In Heaven” 03:06
10. “Betrayal Of The Lamb” 06:05
Total: 00:39:24