Sombre Chemin – Hétérodoxie: Opus 1 – (Haine)
Achtung! – NSBM
Neabejotinai tenka pripažinti, jog grupė Sombre Chemin šiuo metu yra viena išskirtiniausių ir įdomiausių juodmetalio grupių
tiek dabartinėje prancūzpalaikių, tiek apskritai NSBM‘o scenoje, dažnai tampanti būtent tuo vardu kuris ir iliustruoja argumentus teigiant, jog NSBM scena kokybe ir idėjų kiekiu ne ką nenusileidžia savo labiau politiškai sukalbamesniems broliukams, o kartais juos ir lenkia.. Bet palikim politinius nesutarimus kostiumuotiems valdininkams, patys prieidami prie žymiai svarbesnės temos, mūsų šėtoniškų užkeikimų užgrūdintoms ausims – muzikos(?!).
Kaip kunigas nepradės pamokslo žiupsnelį neišgėręs, taip ir aš, kaip visada, pradžiai pakankinsiu skaitytojus su šiek tiek grupės istorijos ir kito sauso šlamšto. Sombre Chemin susikūrė neperseniausiai, tik 2000, bet jau yra gan plačiai žinoma ir spėjo įtvirtinti savo vardą scenoje 2 pilametražiais albumais bei kitais leidinias, o grupės demuškės jau laikomos kultinėm retenybėm ir graibstomos už nemažus pinigus (nėra ko stebėtis, jų tiražas tikrai neperdidžiausias, o tarp jų galima atrasti ir tokių istorinių relikvijų kaip split demo juosta su Peste Noire “Mémoire Paļenne” ir t.t.). Pagrinde Sombre Chemin – tai vieno žmogaus – Vilwolfheim’o, stipriomis pagoniškomis ir nacionalistinėmis idėjomis grįstas, daugiausiai dėmesio ir gerų įvertinimų sulaukęs pagrindinis projektas, kuriame jis tvarko visus muzikinius reikalus apart vokalavimo, palikdamas šį malonumą karts nuo karto pasikeičiantiems vokalistams. Taigi o dabar prie esmės.
Iš dalies visada žinodavau ko galiu tikėtis įkišęs kokį nors šių varliaėdžių leidinuką į savo grotuvą. Tai gana primityvus, šiurkštokas, bet ir šiek tiek melancholiškas black metalas, tiesiog prifarširuotas įvairiausių įdomių muzikinių sprendimų, tokių kaip pakankamai gausios elektronikos ir akustinių instrumentų derinimas, operetiškų moteriškų vokalų naudojimas, įvairios ištraukos iš dešiniosios pakraipos istorinių himnų, ar veikėjų kalbų įpynimas. Dažnai muzika tiesiog nebesilaikydavo black metalo rėmuose, labiau supanašėdama į tamsų post roką, eksperimentinę elektroniką, ar viduramžių dainas, tokie muzikiniai nuokrypiai ir būdavo tas kabliukas kuris išskirdavo Sombre Chemin iš kitų grupių ir versdavo klausyti juos dar ir dar, mąstant kaip po velnių jie sugebėjo tai padaryti. Tad ir šį kartą nedvejodamas užsisakiau cd, jo nė truputėlio negirdėjęs, ir likau šiek tiek nustebintas. O gi prancūzų skambesys šiek tiek pasikeitęs, ne, permainos toli gražu neradikalios, tiesiog muzika šiek tiek supaprastėjo, tapo labiau žemiška, t.y. visų aukščiau išvardintų dalykų panaudojimas sumažėjo geru 50 procentų. Nors tai toli gražu nepadaro šio albumo prastesniu, vis dar aiškia girdima, jog tai vis dar tie patys Sombre Chemin, tiesiog šiek tiek ūgtelėję ir susipratę visus šios savo kozirius naudoti daugiau su galva. Tad muzika tapo žymiai labiau vientisesnė, o ausis tikrai sukrus išgirdusi jog naujasis skambesys žymiai energingesnis, agresyvesnis, o ir Vilwolfheim‘o instrumentų naudojimo įgūdžiai ženkliai pajudėję į priekį (tai techniškiausias iki šiol išleistas grupės darbas). Maloningųjų smulkmenų vis dar galima rasti veik kiekvienoje dainoje, nors ir nebe taip piktnaudžiaujant ausis pasiekia tikrai neblogas elektronizuotas intro, dainuojančio choro garsai, šiek tiek akustinės gitaros stygų skambesio, ir mano taip pamėgtų lengvų, melancholiškai šyzovų gitaros partijų. Sujungę visą tai ir su neįkyriu Weltanschauung vokalavimu, turime tikrai neblogą, šiek tiek labiau išbrandintą prancūzų darbą. Vienas tikrai labai didelis minusas tai albumo pabaigos trūkumas, iš pradžių buvau tikrai įsitikinęs, jog dėl kažikokio broko nebuvo įrašytos kokios 2 paskutinės sekundės, bet tai tikriausiai paprasčiausias mano poreikių ir muzikantų nuomonės nesutapimas, paliekantis klausytoją be paskutinio taško, t.y. muzikai dar esant pakankame pakilime o nevisiškai nusistovėjus, kas man tikrai sugadina atsiminimus apie pačią gražiausią albumo vietą, kai akustinės gitaros jungiamos su fūzuotom o pasaldinimui dar uždedamas melancholiškas gitaros solo, kuri būtent randasi pabaigoje, didelis minusas. Tenka pripažinti, jog pasikeitimų sulaukė ir grupės tekstai, šį kartą visos pajėgos, tiek tekstai, kiek leidžia suprasti mano kuklios prancūzų kalbos žinios (taip, mokymasis skaityti kaip priemones naudojant Black/death metalo grupių albumų bukletus, tikrai negarantuoja plataus žodyno), tiek apipavidalinimas – susiję su religinėmis tematikomis, šiek tiek pamirštant viduramžius ar istorines peripetijas (gal tai ir įtakojo pasikeitimus muzikoje, visas padidėjęs intensyvumas, agresija?). Apibendrinant – tai veikėjams, jau pažystamiems su grupe tai bus visai nebloga patirtis pažvelgti į kitą jos pusę, ir gal iš naujo ją atrasti. O dar nesusipažinusiems, tai puiki proga gerai praleisti laiką beklausant įdomaus, vis dar išskirtinio, prancūziško black metal‘o, nors dėl pilnos pojūčių paletės primygtinai rekomenduočiau susipažinimą pradėti, tarkim nuo paskutinio albumo „Notre Heritage Ancestral“ (2006, Nebelfee Klangwerke). Kas dėl šio albumo tai kolei kas jis išleistas tik limituotu 1000 cd tiražu, bet šiemet tas pats leiblas turi išleisti ir vinilinę versiją kurioje jau puikuosis ir dar tebeslepiamas tęsinys „Opus 2“. Laukiam.
Įverinimas: 8/10
(mCD, Sabbath’s Fire Records, 2007)
01. Terre Maudite 04:06
02. Aux Traītres… 05:29
03. Dégénérés Du Culte 05:07
04. L’Ordre De Lucifer 05:21
Viso: 00:20:04
