Festung Open Air 2008 | re

Festung Open Air 2008
(Gegužės 10-11d, Biterfeldas, Vokietija)

Gėda prisipažinti, jog apie šį kultinį festivalį sužinojau tik šiemet, kai jame turėjo pasirodyti lietuvaičiai Dissimulation, gėda, nes tai tikra „Meka“ ekstremaliojo ar old-skūūlinio black‘o/death‘o mylėtojams. Taigi, suskubus taisyti klaidas, vienai Lietuvos gyventojų daliai įtemptai besidarbuojant, kita išvyko įtemptai linksmintis. Keliaujam?

Pirma diena. Taigi dar Lietuvoje visus labai nustebino (cha, cha), jog anykštėnai Dissimulation negros, o štai jau festivalio vietoje laukė kitas „siurprizas“, tai helenų „Ravencult“ neatvykimas, dėl neprognozuoto išsiskyrimo su grupės būgnininku. Na grupė puiki, bet kadangi jau buvau juos kartą regėjęs, tai žinia nuotaikos nesugadina, ypač kai neatvykusias grupes pakeičia vietinės fritcų šutvės. Deja pirmąją iš jų praleidžiu, tad festivalį pradedu su vokiečių death‘eriais Purgatory na grupė groja jau penkiolika metelių ir patirtis tikrai rodo savo viskas sugrota pakankamai energingai, stipriai ir švariai, kaip sako gera pradžia pusė velnio. Toliau jų kraštiečiai, prieš kelis metelius su Sodom‘ais Lietuvoje jau viešėję trąšystai Fatal Embrace muzika pakankamai nuoširdžiai sugrota ir gan maloniai klausoma, tik va viskas grojama tokiom nuvalkiotom klišėm, kad tik tas nuoširdumas ir belieka, vis dėlto pasirodymas tikrai neprailgo, sakyčiau Fatal Embrace liko kas ir buvo – puiki apšildančioji grupė Sodom‘ams. Okei toliau šalto vėjo gūsis iš norvegų žemių – Svatahrid. Gūsis gal ir šaltas, bet tikrai nestiprus, tipinis norvegiškas black metalas pagal visus kanonus, girdėtas atgirdėtas gal kokį milijoną kartų – NUOBODU. Pripažinsiu iš žmogystų pakankamai žiauriai niekinusių kapus/lavonus tikėjaus kažko daugiau. Taigi, o toliau, matyt, išsigandę artėjančių baltų arklių ir apsikeitę pasirodymo laiku su Revenge, ant scenos, vis dar su alaus bokalais (kurios matomai laikė nuo pat ryto) išsiropščia visiškai gatavi švedai Tyrant. Nebuvau susipažinęs su čia komanda, bet vos grįžęs Lietuvon greitai ištaisiau šią klaidą, ir visai nenuostabu, švedai nuo scenos paskleidė tokią persunktą draivu black/thrash‘o bangą, jog sprandą buvo galima nusitraukt. Gabalai pakankamai trumpi, pertraukos tarp jų taip pat minimalios, o „Hell Has Broken Loose” ir “Uprise” iš vis peiliai į paširdžius. Pirmoji tikrai pakerėjusi festivalio grupė, ir tam net nesutrukdė ant scenos griuvinėjantis jų bosistas (taip, taip buvo…). Taigi šiek tiek atgavus kvapą ruošiuosi vienai iš tų grupių dėl kuriu pagrinde ir trenkiaus į šį festą – kanadiečių keršytojų Revenge. Ugh, grupės narių vardai jau užtikrina kokybę, ir tai tikra tiesa, sugrota labai techniškai ir žinoma velniškai brutaliai, scenos prieigose net užverda šioks toks pogas per kurį sugebu iššvaistyt pusę kišenių turinio. Vienintelė bėda, jog koncentruotasi daugiau į paskutiniuosius albumus, kai mano favoritai vis dėlto pirmieji, agh bet velniai nematė, vis tiek likau be amo, ypač kai „Blood of My Blood“ buvo juodas išsitaškymas. Toliau?? Na o toliau štai Tyrant‘ų užgėrimas ir neišėjo į naudą, nes ant scenos lipo gyva legenda – Angelcorpse. O tai reiškia, jog iš scenoje esančios Revenge trijulės pasikeitė tik vienas narys (??). O būtent tarpe tarp Revenge ir Angelcorpse ir turėjo groti „kiauliukai“ Tyrant. Nors Revenge ir Angelcorpse muzika tikrai skirtinga, bet abi grupės tiek pat techniškos, brutalios ir energingos, tad nors ir kaip man patiktų spoksoti į ant scenos besidraskantį Pete Helmkamp šiokios tokios monotonijos neišvengiau net aš. Bet pasirodymas tikrai vertas „grieko“. Taigi nekantraujam nekantraujam ir ant scenos jau išsitrenkia šio vakaro žvaigždės, didžiausi Švedijos „Iron maiden“ fanatai, žinoma „hard rock broliukai“ su visa sava kultine Nifelheim šutve. Tenka pripažinti, jog gupė ant scenos atrodo tikrai įspūdingai – tiek vizualiai (puikus garderobas ir nuostabus bratkų bendravimas su publika), tiek muzikaliai (nepriekaištingai valdomi instrumentai ir gaivališkas draivas). Dainos pylėsi iš visų albumų neaplenkiant nė vieno kultini šlagerio („Black Evil“\m/), tad nenuostabu, jog grupė biso ant scenos ištraukiama visus tris kartus „Do you want some more? FUCK you!“. Dugiau net neturiu ką pasakyti, rodos nesu didis šios grupės fanas, bet jie padaro kažką tokio, sukuria tokią atmosferą, jog tikrai nepavyks ilgam ištrenkti jų iš galvos. Tai privalu pamatyti. Na ir paskutiniai taip pat švedukai speed/thrash‘erai Enforcer anei dainos apie vienos nakties nuotykius, bobas ir kitą velniavą, anei saldokas vokalisto spygavimas ir grupės įvaizdis (po velnių tas gitaristas pasidažęs lūpas ar ką, SBS?) per daug nesužavėjo, tad pasirodymui perlipus į antrą pusę, nuovargio (ir ne tik..) įveiktas, vis dar niūniuodamas Nifelheim‘us traukiu į kietą patalą. Iki ryto.

Antra diena. Išsibudinęs ir atsikimšęs skystus pusryčius šiaip ne taip sulaukiu ir pirmosios grupės – Nyderlandų trašystų Flesh made Sin, pakankamai agresyvi ir stipri muzika, su minimaliais nukrypimais netgi prie death‘o, ale nieko išskirtinio per daug nepademonstruojanti, bet kaip pirmai grupei neblogai. Toliau viena labiausiai lauktų grupių, siaurų akių šalies atstovai – Barbatos. Rankų pirštai automatiškai pakeičia pozicijas iš \m/ į _|_ ir jau su visais kriokiu „We’re rocking metal motherfucker” beprotybė, greitis, draivas – jakudza užkūrė tikrą pirtį (per savo favoritą „Prophecy of the Evening Star” (po velnių neklausykit jo gyvai, mirsit!) net per tvorą persirist sugebėjau, che che). Tik kažikaip tikėjau, jog labiau į pankiškumą gyvai bus palinkta, vis dėlto aidėta įprastesniu trhash/black skambesiu, ale tai kas dėjosi ant scenos buvo tikras aukso viduriukas. P.S. Noriu tos beisbolo kepuraitės. Po to sekė mūsų „broliai“ (kaip vienas lenkas bandė įrodyti) Witchmaster na lygtais tvatino kaimynai neblogai ir atsakančiai, bet neužgavo kažikokios stygos man širdyje, matyt po nuostabaus Barbatos pasirodymo tam tikrai reikėjo nemažai pastangų. Na o po to prancūzų laikas, esu didelis prancūzpalaikių scenos gerbėjas, bet štai ant scenos besiropšiantys Arkhon Infaustus tikrai niekuomet perdaug nesisukdavo mano grotuve, o štai gyvai tikrai neatsisakyčiau pakartoti dar kartelį. Įrašuose manom ausim visad skambanti per daug sausai ir kaip sau – masyviai, ant scenos ji driokstelėjo itin energingą, technišką ir, okei sunkų ir masyvų pasirodymą, ir tai tikrai buvo nuostabu. Gal tam įtakos turėjo anfetamino (kaip pas vėliau bebendraujant pripažino) apsivartojęs jųjų gitaristas Toxik H (che che). Toliau jungtinės pajėgos su projektu <Code> na tai tikrai neturėjo būti ta grupė dėl kurios trenkiausi į Festungą, bet kaip sakoma „nesakyk op neperšokęs griovio“, tai buvo antrasis festivalio atradimas (arba susipratimas). Muzikantų sugebėjimai buvo toli gražu neprastesni nei ir jų išvaizda, nieko nuostabaus, kai groja tikrai patyrę nariai. Buvau tiesiog pakerėtas sugebėjimo pereiti nuo mizantropinių, į transą varančių avangardinių kūrinio dalių iki kaulus traiškančių draivo sekcijų. Na o kūrinys „Brass Dogs“ išviso masinė pscihozė „Call us home/Our city, our city, our city/Our city breeds a twisted creed” brrr… šiurpu, tai vis dar sukasi mano galvoj, kaip galima atlikinėti tai gyvai?? Hah reabilitacijai tikrai pravertė lietuvaičiams gerai pažįstami čekų senbuviai Root. Tiesa, man vėlgi panaši situacija kaip su Witchmaster, atrodo, pakankamai susipažinęs su grupe, matai jog tikrai neblogai drožia ant scenos, bet kaip nekabina taip nekabina, na jei lenkų atveju kalti Barbatos tai šiuo atveju visą kaltę žinoma – ant <Code>. Tad pagaliau sulaukiu laiko ir dar vienai itin lauktai grupei Islandijos kaubojams Solstafir. Na nesu jau aš toks ir baisus brutalistas, tad jei iki tol grupių laukiau kaip muzikos kūnui (draivas, energija, agresija) tai ši grupė buvo itin laukiama, kaip muzika sielai. Ir sielai ji tikrai patiko – visa emocijų paletė, visiškas atsidavimas muzikai, atsiribojimas nuo pasaulio, beprotiški šokiai, transas. Tai buvo nuostabu. Muzikantai neabejotinai ant scenos atidavė viską ką galėjo, viskas tikrai atrodė nepriekaištingai, o žymusis „Ritual of Fire“ drožtas gal kokias geras 18 min buvo visiška beprotybė, ir šiaip visas pasirodymas itin vientisas, kaip viena daina – kelionė į ten iš kur jie, hegh jau noriu bilietų pakartotiniam skrydžiui.. Štai jau ir laikas antrojo vakaro headliner‘iams norvegams Enslaved senai ir ne per daug buvau besidomėjęs šiais atlikėjais („Eld“ tikriausiai paskutinis jų beklausytas albumas…, kaltas, žinau) bet gyvai driokstelėjo tikrai visiškai puikiai, tikėjęsis išgirsit gerokai nuo stogo nuplaukusį progresyvinį viking/black‘ą buvau nustebintas pakankamai konservatyvaus, užtikrinto, retkarčiais maloniai kapoto gitarų skambesio (nebeliks nieko kito tik peržvelgt naujus albumus, che che), na o išgirsti legendinį „Yggdrasil“ tikras malonumas, vis dėlto likau nesupratęs ką ant scenos veikė klavišiniai bo šiaip ar taip juos išgirdau vos kelis kartus. Vis dėl to Enslaved pasirodymas nepaliko didesnio įspūdžio, paliksiu tai veikėjams iš tikro mėgstantiems šią grupę. Na ir kelionės kolegos skundėsi, jog setlist‘as veik nesiskyrė nuo praeitų metų „Brutal Assault” šmotų, visiškai nebūčiau supykęs jai headlinerių vardas būtų prikabintas Solstafir. Na o po vikingų sekusių jų kraštiečių The Batallion jau beteko klausyti tik iš tolo susirinkinėjant kėdes (šypt) ir ruošiantis grįžti namo. O tikrai gaila nes iš nugirstų garsų buvo galima spręsti apie tikrai atsakingai kalamą agresyvų thrash‘ą, priedo žinant, jog grupės veikėjai tikrai su nebloga patirtimi, darosi netgi apmaudoka. Nieko nepadarysi, gal kitais metais.

Kita. Festivalis tikrai vertas kiekvieno suploto lito, džiugino, jog jis labai nedidelis (organizatorių teigimu buvo apie 1300 žmonių, o ir išvydus sceną, pasidarė kažikaip linksmoka – „Kilkim Žaibu“??) todėl galima laisvai lakstyti prie pat scenos ar toliau nuo jos, o festivalio teritorijoje visi pakankamai draugiški laisvai bendrauja ir kalbina, taip pat ir muzikantai kurių teko sutikt tikrai nemažai dūkstančių kartu su žiūrovais. Tik štai vieta ne itin padori – plynas laukas tarp dviejų miesteliūkščių, gerai, kad bet jau šioks toks ežeriokas yra. Pradžiugino tikrai didelis išskirtinai ekstremaliosios old skūlinės (black/deah) muzikos ir garderobo pasirinkimas, galima atrast pakankamai retos velniavo, tik nepamiršk piniginės. Kalbant apie mums įprastus reikalus (na žinot…) tai Absurd‘ų ar panašios velniavos čia nė su žiburiu nerasi, užtat kiekvienas vokietis su malonumu užtrauks kokį maršiuką, Landser‘ius ar Jhonny Rebel, ech visi jie tokie, tik va Lietuvos vėliavą vis dar maišo su Jamaikos.

Dėkui visiems keliavusiems ar šiaip kompaniją palaikiusiems.

Foto: www.metalshots.com – Thanx, great work bastards \m/