Festung Open Air 2008
(Gegužės 10-11d, Biterfeldas, Vokietija)

Gėda prisipažinti, jog apie šį kultinį festivalį sužinojau tik šiemet, kai jame turėjo pasirodyti lietuvaičiai Dissimulation, gėda, nes tai tikra „Meka“ ekstremaliojo ar old-skūūlinio black‘o/death‘o mylėtojams. Taigi, suskubus taisyti klaidas, vienai Lietuvos gyventojų daliai įtemptai besidarbuojant, kita išvyko įtemptai linksmintis. Keliaujam?

Pirma diena. Taigi dar Lietuvoje visus labai nustebino (cha, cha), jog anykštėnai Dissimulation negros, o štai jau festivalio vietoje laukė kitas „siurprizas“, tai helenų „Ravencult“ neatvykimas, dėl neprognozuoto išsiskyrimo su grupės būgnininku. Na grupė puiki, bet kadangi jau buvau juos kartą regėjęs, tai žinia nuotaikos nesugadina, ypač kai neatvykusias grupes pakeičia vietinės fritcų šutvės. Deja pirmąją iš jų praleidžiu, tad festivalį pradedu su vokiečių death‘eriais Purgatory na grupė groja jau penkiolika metelių ir patirtis tikrai rodo savo viskas sugrota pakankamai energingai, stipriai ir švariai, kaip sako gera pradžia pusė velnio. Toliau jų kraštiečiai, prieš kelis metelius su Sodom‘ais Lietuvoje jau viešėję trąšystai Fatal Embrace muzika pakankamai nuoširdžiai sugrota ir gan maloniai klausoma, tik va viskas grojama tokiom nuvalkiotom klišėm, kad tik tas nuoširdumas ir belieka, vis dėlto pasirodymas tikrai neprailgo, sakyčiau Fatal Embrace liko kas ir buvo - puiki apšildančioji grupė Sodom‘ams. Okei toliau šalto vėjo gūsis iš norvegų žemių – Svatahrid. Gūsis gal ir šaltas, bet tikrai nestiprus, tipinis norvegiškas black metalas pagal visus kanonus, girdėtas atgirdėtas gal kokį milijoną kartų – NUOBODU. Pripažinsiu iš žmogystų pakankamai žiauriai niekinusių kapus/lavonus tikėjaus kažko daugiau. Taigi, o toliau, matyt, išsigandę artėjančių baltų arklių ir apsikeitę pasirodymo laiku su Revenge, ant scenos, vis dar su alaus bokalais (kurios matomai laikė nuo pat ryto) išsiropščia visiškai gatavi švedai Tyrant. Nebuvau susipažinęs su čia komanda, bet vos grįžęs Lietuvon greitai ištaisiau šią klaidą, ir visai nenuostabu, švedai nuo scenos paskleidė tokią persunktą draivu black/thrash‘o bangą, jog sprandą buvo galima nusitraukt. Gabalai pakankamai trumpi, pertraukos tarp jų taip pat minimalios, o „Hell Has Broken Loose” ir “Uprise” iš vis peiliai į paširdžius. Pirmoji tikrai pakerėjusi festivalio grupė, ir tam net nesutrukdė ant scenos griuvinėjantis jų bosistas (taip, taip buvo…). Taigi šiek tiek atgavus kvapą ruošiuosi vienai iš tų grupių dėl kuriu pagrinde ir trenkiaus į šį festą – kanadiečių keršytojų Revenge. Ugh, grupės narių vardai jau užtikrina kokybę, ir tai tikra tiesa, sugrota labai techniškai ir žinoma velniškai brutaliai, scenos prieigose net užverda šioks toks pogas per kurį sugebu iššvaistyt pusę kišenių turinio. Vienintelė bėda, jog koncentruotasi daugiau į paskutiniuosius albumus, kai mano favoritai vis dėlto pirmieji, agh bet velniai nematė, vis tiek likau be amo, ypač kai „Blood of My Blood“ buvo juodas išsitaškymas. Toliau?? Na o toliau štai Tyrant‘ų užgėrimas ir neišėjo į naudą, nes ant scenos lipo gyva legenda – Angelcorpse. O tai reiškia, jog iš scenoje esančios Revenge trijulės pasikeitė tik vienas narys (??). O būtent tarpe tarp Revenge ir Angelcorpse ir turėjo groti „kiauliukai“ Tyrant. Nors Revenge ir Angelcorpse muzika tikrai skirtinga, bet abi grupės tiek pat techniškos, brutalios ir energingos, tad nors ir kaip man patiktų spoksoti į ant scenos besidraskantį Pete Helmkamp šiokios tokios monotonijos neišvengiau net aš. Bet pasirodymas tikrai vertas „grieko“. Taigi nekantraujam nekantraujam ir ant scenos jau išsitrenkia šio vakaro žvaigždės, didžiausi Švedijos „Iron maiden“ fanatai, žinoma „hard rock broliukai“ su visa sava kultine Nifelheim šutve. Tenka pripažinti, jog gupė ant scenos atrodo tikrai įspūdingai - tiek vizualiai (puikus garderobas ir nuostabus bratkų bendravimas su publika), tiek muzikaliai (nepriekaištingai valdomi instrumentai ir gaivališkas draivas). Dainos pylėsi iš visų albumų neaplenkiant nė vieno kultini šlagerio („Black Evil“\m/), tad nenuostabu, jog grupė biso ant scenos ištraukiama visus tris kartus „Do you want some more? FUCK you!“. Dugiau net neturiu ką pasakyti, rodos nesu didis šios grupės fanas, bet jie padaro kažką tokio, sukuria tokią atmosferą, jog tikrai nepavyks ilgam ištrenkti jų iš galvos. Tai privalu pamatyti. Na ir paskutiniai taip pat švedukai speed/thrash‘erai Enforcer anei dainos apie vienos nakties nuotykius, bobas ir kitą velniavą, anei saldokas vokalisto spygavimas ir grupės įvaizdis (po velnių tas gitaristas pasidažęs lūpas ar ką, SBS?) per daug nesužavėjo, tad pasirodymui perlipus į antrą pusę, nuovargio (ir ne tik..) įveiktas, vis dar niūniuodamas Nifelheim‘us traukiu į kietą patalą. Iki ryto.

Antra diena. Išsibudinęs ir atsikimšęs skystus pusryčius šiaip ne taip sulaukiu ir pirmosios grupės – Nyderlandų trašystų Flesh made Sin, pakankamai agresyvi ir stipri muzika, su minimaliais nukrypimais netgi prie death‘o, ale nieko išskirtinio per daug nepademonstruojanti, bet kaip pirmai grupei neblogai. Toliau viena labiausiai lauktų grupių, siaurų akių šalies atstovai – Barbatos. Rankų pirštai automatiškai pakeičia pozicijas iš \m/ į _|_ ir jau su visais kriokiu „We’re rocking metal motherfucker” beprotybė, greitis, draivas - jakudza užkūrė tikrą pirtį (per savo favoritą „Prophecy of the Evening Star” (po velnių neklausykit jo gyvai, mirsit!) net per tvorą persirist sugebėjau, che che). Tik kažikaip tikėjau, jog labiau į pankiškumą gyvai bus palinkta, vis dėlto aidėta įprastesniu trhash/black skambesiu, ale tai kas dėjosi ant scenos buvo tikras aukso viduriukas. P.S. Noriu tos beisbolo kepuraitės. Po to sekė mūsų „broliai“ (kaip vienas lenkas bandė įrodyti) Witchmaster na lygtais tvatino kaimynai neblogai ir atsakančiai, bet neužgavo kažikokios stygos man širdyje, matyt po nuostabaus Barbatos pasirodymo tam tikrai reikėjo nemažai pastangų. Na o po to prancūzų laikas, esu didelis prancūzpalaikių scenos gerbėjas, bet štai ant scenos besiropšiantys Arkhon Infaustus tikrai niekuomet perdaug nesisukdavo mano grotuve, o štai gyvai tikrai neatsisakyčiau pakartoti dar kartelį. Įrašuose manom ausim visad skambanti per daug sausai ir kaip sau - masyviai, ant scenos ji driokstelėjo itin energingą, technišką ir, okei sunkų ir masyvų pasirodymą, ir tai tikrai buvo nuostabu. Gal tam įtakos turėjo anfetamino (kaip pas vėliau bebendraujant pripažino) apsivartojęs jųjų gitaristas Toxik H (che che). Toliau jungtinės pajėgos su projektu <Code> na tai tikrai neturėjo būti ta grupė dėl kurios trenkiausi į Festungą, bet kaip sakoma „nesakyk op neperšokęs griovio“, tai buvo antrasis festivalio atradimas (arba susipratimas). Muzikantų sugebėjimai buvo toli gražu neprastesni nei ir jų išvaizda, nieko nuostabaus, kai groja tikrai patyrę nariai. Buvau tiesiog pakerėtas sugebėjimo pereiti nuo mizantropinių, į transą varančių avangardinių kūrinio dalių iki kaulus traiškančių draivo sekcijų. Na o kūrinys „Brass Dogs“ išviso masinė pscihozė „Call us home/Our city, our city, our city/Our city breeds a twisted creed” brrr… šiurpu, tai vis dar sukasi mano galvoj, kaip galima atlikinėti tai gyvai?? Hah reabilitacijai tikrai pravertė lietuvaičiams gerai pažįstami čekų senbuviai Root. Tiesa, man vėlgi panaši situacija kaip su Witchmaster, atrodo, pakankamai susipažinęs su grupe, matai jog tikrai neblogai drožia ant scenos, bet kaip nekabina taip nekabina, na jei lenkų atveju kalti Barbatos tai šiuo atveju visą kaltę žinoma - ant <Code>. Tad pagaliau sulaukiu laiko ir dar vienai itin lauktai grupei Islandijos kaubojams Solstafir. Na nesu jau aš toks ir baisus brutalistas, tad jei iki tol grupių laukiau kaip muzikos kūnui (draivas, energija, agresija) tai ši grupė buvo itin laukiama, kaip muzika sielai. Ir sielai ji tikrai patiko - visa emocijų paletė, visiškas atsidavimas muzikai, atsiribojimas nuo pasaulio, beprotiški šokiai, transas. Tai buvo nuostabu. Muzikantai neabejotinai ant scenos atidavė viską ką galėjo, viskas tikrai atrodė nepriekaištingai, o žymusis „Ritual of Fire“ drožtas gal kokias geras 18 min buvo visiška beprotybė, ir šiaip visas pasirodymas itin vientisas, kaip viena daina – kelionė į ten iš kur jie, hegh jau noriu bilietų pakartotiniam skrydžiui.. Štai jau ir laikas antrojo vakaro headliner‘iams norvegams Enslaved senai ir ne per daug buvau besidomėjęs šiais atlikėjais („Eld“ tikriausiai paskutinis jų beklausytas albumas…, kaltas, žinau) bet gyvai driokstelėjo tikrai visiškai puikiai, tikėjęsis išgirsit gerokai nuo stogo nuplaukusį progresyvinį viking/black‘ą buvau nustebintas pakankamai konservatyvaus, užtikrinto, retkarčiais maloniai kapoto gitarų skambesio (nebeliks nieko kito tik peržvelgt naujus albumus, che che), na o išgirsti legendinį „Yggdrasil“ tikras malonumas, vis dėlto likau nesupratęs ką ant scenos veikė klavišiniai bo šiaip ar taip juos išgirdau vos kelis kartus. Vis dėl to Enslaved pasirodymas nepaliko didesnio įspūdžio, paliksiu tai veikėjams iš tikro mėgstantiems šią grupę. Na ir kelionės kolegos skundėsi, jog setlist‘as veik nesiskyrė nuo praeitų metų „Brutal Assault” šmotų, visiškai nebūčiau supykęs jai headlinerių vardas būtų prikabintas Solstafir. Na o po vikingų sekusių jų kraštiečių The Batallion jau beteko klausyti tik iš tolo susirinkinėjant kėdes (šypt) ir ruošiantis grįžti namo. O tikrai gaila nes iš nugirstų garsų buvo galima spręsti apie tikrai atsakingai kalamą agresyvų thrash‘ą, priedo žinant, jog grupės veikėjai tikrai su nebloga patirtimi, darosi netgi apmaudoka. Nieko nepadarysi, gal kitais metais.

Kita. Festivalis tikrai vertas kiekvieno suploto lito, džiugino, jog jis labai nedidelis (organizatorių teigimu buvo apie 1300 žmonių, o ir išvydus sceną, pasidarė kažikaip linksmoka – „Kilkim Žaibu“??) todėl galima laisvai lakstyti prie pat scenos ar toliau nuo jos, o festivalio teritorijoje visi pakankamai draugiški laisvai bendrauja ir kalbina, taip pat ir muzikantai kurių teko sutikt tikrai nemažai dūkstančių kartu su žiūrovais. Tik štai vieta ne itin padori – plynas laukas tarp dviejų miesteliūkščių, gerai, kad bet jau šioks toks ežeriokas yra. Pradžiugino tikrai didelis išskirtinai ekstremaliosios old skūlinės (black/deah) muzikos ir garderobo pasirinkimas, galima atrast pakankamai retos velniavo, tik nepamiršk piniginės. Kalbant apie mums įprastus reikalus (na žinot…) tai Absurd‘ų ar panašios velniavos čia nė su žiburiu nerasi, užtat kiekvienas vokietis su malonumu užtrauks kokį maršiuką, Landser‘ius ar Jhonny Rebel, ech visi jie tokie, tik va Lietuvos vėliavą vis dar maišo su Jamaikos.

Dėkui visiems keliavusiems ar šiaip kompaniją palaikiusiems.

Foto: www.metalshots.com – Thanx, great work bastards \m/

Achtung! – NSBM

Neabejotinai tenka pripažinti, jog grupė Sombre Chemin šiuo metu yra viena išskirtiniausių ir įdomiausių juodmetalio grupių tiek dabartinėje prancūzpalaikių, tiek apskritai NSBM‘o scenoje, dažnai tampanti būtent tuo vardu kuris ir iliustruoja argumentus teigiant, jog NSBM scena kokybe ir idėjų kiekiu ne ką nenusileidžia savo labiau politiškai sukalbamesniems broliukams, o kartais juos ir lenkia.. Bet palikim politinius nesutarimus kostiumuotiems valdininkams, patys prieidami prie žymiai svarbesnės temos, mūsų šėtoniškų užkeikimų užgrūdintoms ausims - muzikos(?!).

Kaip kunigas nepradės pamokslo žiupsnelį neišgėręs, taip ir aš, kaip visada, pradžiai pakankinsiu skaitytojus su šiek tiek grupės istorijos ir kito sauso šlamšto. Sombre Chemin susikūrė neperseniausiai, tik 2000, bet jau yra gan plačiai žinoma ir spėjo įtvirtinti savo vardą scenoje 2 pilametražiais albumais bei kitais leidinias, o grupės demuškės jau laikomos kultinėm retenybėm ir graibstomos už nemažus pinigus (nėra ko stebėtis, jų tiražas tikrai neperdidžiausias, o tarp jų galima atrasti ir tokių istorinių relikvijų kaip split demo juosta su Peste Noire “Mémoire Paļenne” ir t.t.). Pagrinde Sombre Chemin – tai vieno žmogaus - Vilwolfheim’o, stipriomis pagoniškomis ir nacionalistinėmis idėjomis grįstas, daugiausiai dėmesio ir gerų įvertinimų sulaukęs pagrindinis projektas, kuriame jis tvarko visus muzikinius reikalus apart vokalavimo, palikdamas šį malonumą karts nuo karto pasikeičiantiems vokalistams. Taigi o dabar prie esmės.
Iš dalies visada žinodavau ko galiu tikėtis įkišęs kokį nors šių varliaėdžių leidinuką į savo grotuvą. Tai gana primityvus, šiurkštokas, bet ir šiek tiek melancholiškas black metalas, tiesiog prifarširuotas įvairiausių įdomių muzikinių sprendimų, tokių kaip pakankamai gausios elektronikos ir akustinių instrumentų derinimas, operetiškų moteriškų vokalų naudojimas, įvairios ištraukos iš dešiniosios pakraipos istorinių himnų, ar veikėjų kalbų įpynimas. Dažnai muzika tiesiog nebesilaikydavo black metalo rėmuose, labiau supanašėdama į tamsų post roką, eksperimentinę elektroniką, ar viduramžių dainas, tokie muzikiniai nuokrypiai ir būdavo tas kabliukas kuris išskirdavo Sombre Chemin iš kitų grupių ir versdavo klausyti juos dar ir dar, mąstant kaip po velnių jie sugebėjo tai padaryti. Tad ir šį kartą nedvejodamas užsisakiau cd, jo nė truputėlio negirdėjęs, ir likau šiek tiek nustebintas. O gi prancūzų skambesys šiek tiek pasikeitęs, ne, permainos toli gražu neradikalios, tiesiog muzika šiek tiek supaprastėjo, tapo labiau žemiška, t.y. visų aukščiau išvardintų dalykų panaudojimas sumažėjo geru 50 procentų. Nors tai toli gražu nepadaro šio albumo prastesniu, vis dar aiškia girdima, jog tai vis dar tie patys Sombre Chemin, tiesiog šiek tiek ūgtelėję ir susipratę visus šios savo kozirius naudoti daugiau su galva. Tad muzika tapo žymiai labiau vientisesnė, o ausis tikrai sukrus išgirdusi jog naujasis skambesys žymiai energingesnis, agresyvesnis, o ir Vilwolfheim‘o instrumentų naudojimo įgūdžiai ženkliai pajudėję į priekį (tai techniškiausias iki šiol išleistas grupės darbas). Maloningųjų smulkmenų vis dar galima rasti veik kiekvienoje dainoje, nors ir nebe taip piktnaudžiaujant ausis pasiekia tikrai neblogas elektronizuotas intro, dainuojančio choro garsai, šiek tiek akustinės gitaros stygų skambesio, ir mano taip pamėgtų lengvų, melancholiškai šyzovų gitaros partijų. Sujungę visą tai ir su neįkyriu Weltanschauung vokalavimu, turime tikrai neblogą, šiek tiek labiau išbrandintą prancūzų darbą. Vienas tikrai labai didelis minusas tai albumo pabaigos trūkumas, iš pradžių buvau tikrai įsitikinęs, jog dėl kažikokio broko nebuvo įrašytos kokios 2 paskutinės sekundės, bet tai tikriausiai paprasčiausias mano poreikių ir muzikantų nuomonės nesutapimas, paliekantis klausytoją be paskutinio taško, t.y. muzikai dar esant pakankame pakilime o nevisiškai nusistovėjus, kas man tikrai sugadina atsiminimus apie pačią gražiausią albumo vietą, kai akustinės gitaros jungiamos su fūzuotom o pasaldinimui dar uždedamas melancholiškas gitaros solo, kuri būtent randasi pabaigoje, didelis minusas. Tenka pripažinti, jog pasikeitimų sulaukė ir grupės tekstai, šį kartą visos pajėgos, tiek tekstai, kiek leidžia suprasti mano kuklios prancūzų kalbos žinios (taip, mokymasis skaityti kaip priemones naudojant Black/death metalo grupių albumų bukletus, tikrai negarantuoja plataus žodyno), tiek apipavidalinimas – susiję su religinėmis tematikomis, šiek tiek pamirštant viduramžius ar istorines peripetijas (gal tai ir įtakojo pasikeitimus muzikoje, visas padidėjęs intensyvumas, agresija?). Apibendrinant - tai veikėjams, jau pažystamiems su grupe tai bus visai nebloga patirtis pažvelgti į kitą jos pusę, ir gal iš naujo ją atrasti. O dar nesusipažinusiems, tai puiki proga gerai praleisti laiką beklausant įdomaus, vis dar išskirtinio, prancūziško black metal‘o, nors dėl pilnos pojūčių paletės primygtinai rekomenduočiau susipažinimą pradėti, tarkim nuo paskutinio albumo „Notre Heritage Ancestral“ (2006, Nebelfee Klangwerke). Kas dėl šio albumo tai kolei kas jis išleistas tik limituotu 1000 cd tiražu, bet šiemet tas pats leiblas turi išleisti ir vinilinę versiją kurioje jau puikuosis ir dar tebeslepiamas tęsinys „Opus 2“. Laukiam.

Įverinimas: 8/10

(mCD, Sabbath’s Fire Records, 2007)

01. Terre Maudite 04:06
02. Aux Traītres… 05:29
03. Dégénérés Du Culte 05:07
04. L’Ordre De Lucifer 05:21
Viso: 00:20:04

Jei manęs paklaustų, ką aš žinau apie Lenkiją, neskaitant bendros istorijos su Lietuva ir masiškai Angliją užgulusių lenkų, pirma mintis būtų puiki mūsų kaimynės metalo scena. Lenkai mane visada stebino savo undergroundo gausumu ir kokybe. Tokios kompanijos, kaip Hetzer, Bestial Raids, Witchmaster ar Bloodthirst jau kurį laiką teikia malonumą garso bangų pavidalu, o kur dar galybė neatrastų grupių.. Viena iš tokių buvo anksčiau girdėti Infernal War, kuria prisiverčiau pasidomėti sužinojęs, kad pastaruosius leidžia senoki favoritai Agonia Records (Witchmaster, Urgehal, Armagedda, et cetera). Grupė susikūrė 1997, per tris metus įrašė demūškę, kurioje skambėjo ganėtinai standartinis ir neįdomus black metal. Po to sekė EP’akas “Infernal SS“, pora splitų ir pirmasis albumas “Terrorfront“, kuriame jau matėsi šiokios tokios originalesnio stiliaus užuomazgos. Kas man keisčiausia, Agonia Records puslapyje griežtai teigiama, kad Infernal War nėra politinė grupė. O RLY? Tai kaip paaiškinti pirmojo EP pavadinimą, splitą su NSBM’ščikais Warhead arba kelių narių dalyvavimą Honor veikloje? Gal ir gerai, kad atsisakyta NS temos; kita vertus, keista, jog grupė pakeičia savo idėjas ir slepia praeitį. Kaip bebūtų, dabar nebesvarbu, žiūrim, ką turim.

Kaip jau minėjau, apie šią Lenkijos Black Metal grupę buvau girdėjęs n sykių, bet vis pritrūkdavo laiko ar noro pasidomėti, kokią peklą kursto šie blasfemintojai. Dabar jau aišku, kad tas laikas skirtas paieškoms nebūtų prabėgęs veltui, nes čia turim aukščiausio lygio juodmetalį su šiokiu tokiu mirtmetalio prieskoniu. Pirmiausias akcentas krentantis į ausis - greitis. Taip, būgninkas čia atlieka juodą ir šimtu procentu precizišką darbą: blastbytų kanonandos, kaip kokia neperkopiama garso siena, maloniai užgula ausis ir sukelia klausytojui erekciją (Behemoth’ų Inferno gali slėptis su savo inovacijomis). Aišku, blastinama ne viso albumo metu, yra ir lėtesnių (mid-tempo) ritmų, thrashovų polkų ar pauzių, bet didžioji muzikos dalis yra orientuota į greitį. Gitaristų darbas skamba nei per daug oldschooliškai, nei per daug moderniai, išlaikytas pats viduriukas ir sekama devyniasdešimtųjų vidurio madomis. Pažiūrėjus bendrai, riffai yra kabinantys ir puikiai koreliuoja su kitais grupės vartojamais elementais. Beje, verta paminėti, kad čia nėra intarpų su švariomis/akustinėmis gitaromis ar panašių silpnybės (reliatyvi sąvoka, priklausanti nuo grupės grojamo stiliaus) formų, kurioms pasidavė, pavyzdžiui, Behemoth. Kitas malonus albumo aspektas - soluotės, be kurių, rodos, neapsieina nei viena daina. Grupė (taip ir neaišku, kuris narys čia soluoja) varijuoja tarp chaotiško atsitiktinių natų pjaustymo iki kažkiek melodingo grojimo, kaip ‘Spill The Dirty Blood Of Jesus‘. Vokalistas irgi savo partijas atlieka kokybiškai, jo rėkimas (su saikingu aido efektu) pateikia reliatyviai platų emocijų spektrą, kiekvienas riktelėjimas turi savo kruopščiai parinktą vietą ir puikiai susiderina su kompozicijomis. O pačios lyrikos apima standartines šventenybių niekinimo, šėtono garbinimo ir anti-krikščioybės temas. Žodžiu, viskas - tvarkingai ir be išsidirbinėjimų.

Viską susumavus, peršasi išvada, jog darbas tikrai šaunus, įrašo kokybė - gera (minusas nuo garažinės kokybės juodmetalio fanų), instrumentų valdymas yra nepriekaišktingas, jaučiasi puikus grupės susigrojimas, bei savo stiliaus atradimas; sunku prie kažko prikibti. Jei reiktų palyginti su kitomis komandomis, pirmoje vietoje pastatyčiau Angelcorpse (ir čia tikrai ne dėl to, jog pastarųjų vokalistas atliko kviestinius paniurzgėjimus dainoje ‘Regime Of Terror‘) albumą ‘The Inexorable‘ (šitas labiau mirtinesnis už ‘Redesekration‘), o antroje - Behemoth dėl savotiškos atmosferos (na gerai, ir dėl tautybės :)). Albumo šedevrai? Labiausiai patiko ‘Spill The Dirty Blood Of Jesus‘, ‘Shatterer Of Liberty‘, ‘Regime Of Terror‘ bei ‘Death’s Evangelist‘. Titulinis ‘Redesekration‘ - irgi smagus šmotas.

Vertinimas: 9/10 - o kad juos kas nors Lietuvon atgabentų…
Infernal War - Redesecration (Agonia Records)
1. Prelude To Infernal Purification (Intro)
2. Spill The Dirty Blood Of Jesus
3. Shatterer Of Liberty
4. Redesekration
5. Radical (Kill The Peace!)
6. Regime Of Terror
7. Heretic Victory Ascending
8. Extirpate
9. Death’s Evangelist
10. Branded With Sacred Flames Of Gehinnom
11. The End Of Time

Visiems, daugiau ar mažiau, po underground‘o sceną besikapstantiems juoduliams prancūzpalaikių Celestia vardas tikrai turėtų būti bent jau girdėtas. Iš dalies dėl to, jog tai niekad nepailstančio Drakkar‘o leibl‘o vado, grupių „Gestapo 666“ (pasidomėkit nauju albumu „Nostalgiah“ manau tikrai nenusivilsit), Mortifera, ex-Peste Noire ir t.t. nario Noktu pagrindinis projektas, iš kitos pusės dėl to jog grupė gyvuoja jau 13 metelių, ir groja tikrai įdomų, nenuvalkiotą black metal‘ą. „Delhÿs-cätess” tai demo kasetė, įrašyta 2006 (išleista 2007, pačių muzikantų pastangomis), skirta supažindinimui su naujausiu grupės pilnametražiu albumu „Frigidiis Apotheosia : Abstinencia Genesiis“ (neperseniausiai pasirodė, Europoj išleistas Apparitia rec, o užjūryje turėtų apsiimt Paragon rec, bet kol rankose nesimėto originali kopija nuomonę pasiliksiu už dantų), tad nebetemkim gumos ir pažiūrėkim, kokį „apšildymą“ ši kasetė gali suteikt betykant pilno albumo.

Taigi nekantraudamas paleidžiu juostą suktis ir laukiu pirmų garsų. O reakcija į juos skambėtų panašiai kaip: “WTF? Kokių narkotikų Noktu turėjo būti apsiėdęs, jog būtų prikišęs čia suknistus klavišinius (vieta keiksmažodžiams)..“Ramiai, pauostom valerijono, atsukam kasetę atgalios ir blaivia galva pradedam viską iš naujo. Klavišinių tiesa būdavo ir seniau, tik ne taip akivaizdžiai jie naudoti, šiuo atveju visą „kaltę“ galim suverst Malific (žinomam iš JAV grupių Xasthur, Mord ir t.t.) kuris šioj kasetėj ir albume apsiėmė įpilt klavišų partijas. Iš tiesų klausant pirmą kartą buvo sunku susitaikyt, jog tai vis dar ta pati Celestia, viskas atrodė per daug lengva, silpna. Bet grįžinėjant į realybę išgirsti tą pačia Noktu vokalavimo manierą (aukštas, perkreiptas balsas), nepasikeitę ir gitaros valdymo ypatumai, tik viskas vyksta žymiai dinamiškiau, yra labiau sujungta tarp savęs, nugludinta. Galų gale supranti, jog nenorėtum čia visiškai nieko pakeisti, nei tų suknistų klavišų, nei karts nuo karto pasitaikančios, a la akustinės gitaros garsų. Net ir būgnai šį kart skamba maloniau nei senuosiuose leidiniuose. Celestia tikrai žengia dar vieną žingsnį į priekį, iš netašyto, šiurkštaus skambesio, patapdami tikrai glotniu, vientisu underground‘iniu perliuku. Tas labai atsiliepė ir kuriamos muzikos atmosferai (o mano nuomone Celestia tuo ir yra patraukliausia), muzika patapo visiškai ezoterine, nežemiška, vis dar kupina melancholijos, ir nors ir būdama gan rimtas juodmetalis, nešanti tokį neįprastą lengvumą, jokios agresijos, kažką panašaus tegali išspausti prancūzai (net neįsivaizduoju su kuo palygint, apart pačio Noktu projektų, ankstyvieji Alcest, Nuit Noire gal šiek tiek atspindėtų situacija, bet tai toli gražu ne tas pats..). Vienintelis kabliukas prie kurio galėčiau tai Noktu vokalavimas, paskutiniam albume „Apparitia - Sumptuous Spectre”, jis kažikaip skambėjo vientisiau su muzikas, šiuo atveju tai vienintelis, šie tiek labaiu išsišokantis dalykas kasetėje (bet ir tai tik minimaliai, o priedo aš jau veik baigiu pamiršt kad tai ala Demo įrašas).

Apibendrinant, norėčiau pasakyt, šis, šiek tiek pasikeitęs Celestia veidas, yra tiesiog pats aukso viduriukas (nei per šiurkštu, nei per skysta, ir dar nuostabesnė atmosfera). Ir kasetė tikrai atsidūrė, tarp mėgstamiausių mano 2007 metų leidinukų, nekalbant jau apie pašios Celestia įrašus. Jei grupė ir toliau ars šia vaga, tikrai turėtumėm sulaukti įspūdingų rezultatų.

Įvertinimas: 10/10

demo MC, Apparitia recordings, 2007

01. Admirable Eros Abstraction 04:15
02. A Regrettable Misinterpretation Of Mournfulness 04:47
03. Death Of The Lizard Queen 05:12
04. The Seed Of Negation 04:20
Viso: 00:18:34

Taigi, vienas iš keliolikos Simono, plačiau žinomo, kaip Luctus frontmeno, projektų. Visai nesvarbu, kad tai tik paprastas CD-R be viršelių (taip šio albumo niekas ir neišleido), svarbu, kas viduj. O viduj 11 neapykantą skleidžiančių dainų. Lendam gilyn.

Stilius labiausiai primena old schoolinį black/thrash metalą kažkiek panašų į Blasphemy ar Bestial Mockery su užuominom į Nattefrost ar pačius Carpathian Forest. Kartais būna sunku įsiklausyti į gitarų rifus, bet tai netrukdo jiems sukurti atitinkamą atmosferą. Nereta daina paskaninta kokio nors politiko kalbomis apie išsprogdintą Hirosimą, sprogimais ar muštynių garsais. Bosinai būgnai, kai jie groja šešioliktinėmis, skamba kaip AK-47 kulkos lekiančios per pacifisto žarnas. Šiaip, pati muzika - greita ir labai smagi.
Dainų žodžiai, kaip ir jų pavadinimai, žiūrint iš plataus požiūrio perspektyvos, yra visai banalūs, regresyvūs (kas, be abejonės, man yra nuostabu) ir pasak Kommander L. 100% nuoširdūs. Dainuojama apie alkoholį (F.O.A.D. variklį), antipacifizmą, karą, neapykantą ir antireliginėmis temomis.O “I Hate Homosexual Metalheads” - iš viso skamba kaip himnas, priverčiantis dainuoti kartu.

Dressed like a homosexual scum
For me you are an enemy
It will be great to come at one of your meetings with a Panzer
And blow your broken asses

Galiausiai Kommander L. mus paskanina Blasphemy koveriu.

Įvertinimas: 8.5/10 - muzika skatinanti regresiją ir alkoholizmą.

“Fuck Off And Die!!!” - “No Peace. No Love. No Whores. No God.” - 2005.
1. Peace And Love
2. War And Hate
3. Fuck Off And Die!!!
4. Pacifism sucks
5. Useless Race
6. I Hate Homosexual Metalheads
7. Cult Of Intoxication
8. Fuck The Nuns In The Ass
9. You Must Suffer, Bitch
10. Atomic Nuclear Desolation (Blasphemy cover)
11. Better Alone Than With You

Lozorius Nr. 2 (Rock’n’Roll Ain’t Noise Pollution)

Seni lavonai palengva kyla iš kapų, po žeme skleisdami savo pūvasties dvoką, na o suomių vyriokų Archgoat dvėsalėnos smarvė tikrai atkreipia į save nemažos šnervių krūvos dėmesį. Manoji nosis nuošaly taip pat neliko, bet apie viską iš pradžių, tad žiupsnelis istorijos nesusipratėliams. Archgoat užgimė 1989m, Suomijoje, ir su kitais tuometiniais, dar vos naujagimiais, suomių kultais Beherit ir Impaled Nazarene pradėjo kovą dėl brutaliausios šios šalies grupės sosto (toli gražu nenusileisdami ir likusio pasaulio brutalistams). Verta pripažinti, jog kova Archgoat sekėsi tikrai neblogai. 1991m. driokstelėjo demuškė „Jesus Spawn“ kurioje puikavosi būsimi kultiniai undergraundo gabalai „Rise Of The Black Moon” bei “Death And Necromancy”, o po dviejų metelių išleistas ir šių suomių vardą scenoje užtikrinęs trumpukas vinilas „Angelcunt (Tales Of Desecration)“ (Necropolis Rec.), neužilgo šokta į studiją su planais apie pilną albumą, bet prasidėjus nesutarimams su įrašų kompanija grupė ėmė ir visai išsiskirstė savais keliais. Fanai buvo palikti, su vos 13min skaičiuojančiu kultiniu pripažintu vinilu ir keliomis kasetėmis, bet kantrybė – dorybė, nes iki pilno albumo išleidimo prireikė luktelt 14 metelių. Nors prieš grupei atsikuriant klajojo nemaža krūvelė gandų apie jų tuščias kišenes ir tikrąsias atsikūrimo priežastis, per daug dėl to galvos nesukdamas nusigriebiu CD ir nekantraudamas kišu jį į savo grotuvo nasrus, taigi…

Taigi, pirmasis šmotas pagal visus nerašytus kanonus – intro gabaliukas, hmm… tik jau labai jis kažkur girdėtas, o pasirodo tai tas pats intro skambėjęs ir „Angelcunt…“ vinile, tik šiek tiek pailgintas.. Na iškarto aišku, jog šiame albume jokių inovacijų neturėtų būti rasta. Taip ir yra, girdima muzika veik nepasikeitusi nuo pirmųjų grupės įrašų, grubus brutalus Black Metal su aiškiai jaučiama suomiška (jau minėtų Beherit, ankstyvųjų Impaled Nazarene) dvasia, beprotišku būgnų tvatijimu ir death‘ovu, giliu ala Blasphemy vokalu. Nejučiomis susimąstai, jog panašumas į senąją kūrybą kartais net per daug įžūlus, naujojo albumo „Luciferian Darkness“ varpų skambesys tiesiog identiškas senukui „Rise Of The Black Moon“, o vargonai „Dawn Of The Black Light“ nejučiomis nuveda prie minčių apie senąjį „Soulflay“, na bet šie atributai paįvairindavo Archgoat kūrybą tiek seniau, tiek suteikia jai malonesnį atspalvį ir dabar, vis dėlto reikia manyti, jog daugelis dainų pamatų, ar jos visos apskritai sudėtos dar tais gūdžiais laikais, prieš grupei išsiskirstant.

Tenka pastebėti, jog šis albumas tikrai nėra skirtas rimtam, įsigilinančiam klausimui: muzika puikiai pažįstama, o gabalai ne per daugiausiai skiriasi vienas nuo kito, tad klausant galima pagaut save suprantat, jog sugroti jau keli gabalai, o pats galvoji, jog vis dar tebesisuka tas pats vienas. Nors albumas turi šiek tiek per daug monotoniškumo, bet yra labai ritmingas, su dažnais kabinančias tempo pasikeitimais (krustelt galvą norui esant, visada surasi kur), tad albumas puikus klausymui prie alaus nedidelėje draugų kompanijoje, ar retesniems paklausymams atsipalaidavimui. Albumo tekstuose taip pat švilpauja seni vėjai, šėtonas, satanizmai ir pan., na bet artwork‘as kurtas pogrindyje puikiai žinomo Chris Moyen tikrai nenuvilia, o ir pačio įrašo kokybė švari, bet išlaikant senąją dvasią, tad mėgautis (arba atvirkščiai) Archgoat kūryba galima tikrai pilnavertiškai.

Apibendrinant pasakysiu, jog albumas man kažkodėl tapatinasi su Rock‘n‘Roll‘u, (laiko patikrinta muzikos formulė, kabinantys riff‘ai, panašios dainos, ir t.t) taip sakant – mažiau proto, daugiau linksmybių (šėtono, alkoholio, galvos taškymo… įrašykite patys).

P.S.: Albumo CD versija buvo išleista dviem leidimais, pirmasis įprastas, o antrasis limituotas (1500 kopijų) digipakas su papildomu video-cd kuriame puikuojasi 2 nufilmuoti gyvi Archgoat pasirodymai iš 1993 ir 2006 metų

Įvertinimas: 6/10
8/10 (Su dėže alaus, ir keletu bepročių pašonėj)

01. Invocation 2:11
02. Angel Of Sodomy 2:57
03. Lord Of Tthe Void 5:06
04. Dawn Of The Black Light 4:55
05. Luciferian Darkness 02:59
06. Desecration 04:34
07. Black Crusade 03:31
08. Whore Of Bethlehem 04:10
09. Grand Marshall Of The Black Tower 02:56
10. Hammer Of Satan 02:14
Total: 00:35:34

(CD “Hammer Of Hate Records” 2006, LP “Blasphemous Underground Productions 2007)

: OSSASTORIUM • death, Kaunas

.: MANDRAGORA • melodic death, Vilnius

.: ENDARKENMENT • black/death, Alytus

Vasario 15d. | Klaipėda | Viršutinė g. 32 [senoji kepykla]

durys: 17:30 | veiksmas: 18:00 | kaina: 16Lt

org: Chimeras MC

Kelkis, Lozoriau, ir eik…

Ir jis prisikėlė, pirmuoju Profanaticos albumu šios grupės, prieš metus skaičiavusios septynioliktąjį gimtadienį, istorijoje. Nežinantiems, Profanatica susikūrė 1990m. JAV, išleidusi keletą demo įrašų, Ep ir gerai įvertintą splitą su Kolombiečių deatheriais Masacre (Osmose prod.), užsitarnavo “Šventvagiškiausios grupės pasaulyje” titulą, suprantama, šiam pasiekimui ne vien muzika turėjo įtakos, nuolatinė kritika krikščioniškam pasauliui, šokiruojančios foto sesijos ir poelgiai – kita Profanatica pusė. Grupė gerai suliejo “Incantation” primenančio death metal (šioje grupėje grojo ir Paul Ledney, Profanatica vokalistas ir būgnininkas) ir vidutinio ritmingo tempo tamsaus black’o (ala VON) stilių lydinį, bet kad ir koks tvirtas jis atrodė ilgai neužsilaikė, 1992m Profanatica išyra. Bet štai po dešimtmečio tylos išnyra naujas Ep „Broken Jew“ (Metal War, 2002) ir 2007, jau galime atnašauti pirmajam grupės istorijoje albumui “Profonatitas De Domonatia”. Beliko tik išsiaiškint ar senukai neužleido savo „Šventvagiškiausio sosto“ kitiems…

O pasirodo jie net nežada! Pirmasis albumo gabalas „Master Of Man Absolute“, kaip ir pridera visiems senoliams, prasideda keliomis intro sekundėmis kurias neužilgo užgožia iškeltas John Gelso bosas, priverčiantis užgniaužti kvapą prisimenant visas tas valandas praleistas sukant senuosius grupės įrašus, o po to užverda pekla, brutalūs ritmingi rifai taip ir traukia iškratyt visas pleiskanas iš galvos. Sekantis gabaliukas „Unto Us He Is Born“ įsimintiniausias ir labiausiai kabinantis iš viso albumo, mat todėl, jog energijos kiekiu ne tik kad nenusileidžia senajai antikristų kūrybai, bet dar galėtų ir pasigalynėti kas stipresnis. Kiti labiausiai sudominę gabaliukai, tai trumpukas „Pallid Savior“ ir iškart po jo sekęs „Profanation Of The Gods“. Na o albumo pabaigoje savotiškas sprendimas – devintasis takelis „Them Who Dwell In Heaven“ ilgokas intarpas, su minimalia muzikos doze, ir kalbomis apie „Šventvagišką Žvėrį” kurį garbina žmonės, šiuo atveju galėta pasistengti ir labiau, kurgi dingo senoji manija vienuolėms ir… chem, chem, kitiems iškrypimams. O paskutinysis šmotas „Betrayal Of The Lamb” iškart išsiskiria iš viso albumo savo tempu, jis žymiai lėtesnis, netgi šiek tiek monotoniškas, ritualinis, su gale užverdančiu visišku chaosu. Bet tai visai netrukdo, ir per daug nekrenta į akis, nes tam puikiai klausytoją paruošia jau aukščiau minėtas intarpinis takelis. Dabar apie produkciją, muzikantai tikrai gerai atlieka savo darbus, verta pagirti Paulą už neįkyrias ir puikiai atliktas būgnų partijas. Visi instrumentai girdimi neblogai, garsas lygus ir švarus, bet toks, jog jokiu būdu nepavyks sumaišyti kokios grupės klausoma, nors kartais taip ir norėtus kur išgirsti kokį trukdį, per daug iškeltą partiją ar pan.. Na bet demuškių era baigėsi, kokybė daro savo. Tiesa albumo bukletas tikrai skurdokas, vos keli puslapėliai, belekokiu atveju tai underground’as, o Paulas įrodė turįs neblogą ranką (visas artwork‘as – jo nuopelnas). Apibendrinimui, tikrai įspūdingas, seno kelio juodmetalio grupės sugrįžimas, nepaliksiantis abejingo nė vieno Incantation, Archgoat, Beherit ir pan. grupių mėgėjo.

Įvertinimas: 9,5/10
CD/LP Hells Headbangers Records, 2007

01. ”Master Of Man Absolute” 04:31
02. ”Unto Us He Is Born” 03:46
03. “Mocked, Scourged And Spit Upon” 03:48
04. “Scourging And Crowning” 03:28
05. “God Dethroned In Heaven” 04:41
06. “Cursed Nazarene Whore” 04:21
07. “Pallid Savior” 01:52
08. “Profanation Of The Gods” 03:43
09. “Them That Dwell In Heaven” 03:06
10. “Betrayal Of The Lamb” 06:05
Total: 00:39:24

Kai pirmąkart išvydau šio pagarbos albumo treklistą bei Vargo darbus koveriuojančias grupes veidą perkreipė ironiška šypsena: nuoširdžiai - tokios dovanėlės iš slavų žemių nesitikėjau. Viršelyje besipuikuojantys didingi pareiškimai “The best represantives of Ukrainian, Russian and Belarusian patriotic scene in joint project devoted to one person” ir “10 works to support Varg” skamba tikrai įtaigiai. Beje, kaip tik buvau pro akis ir ausis praleidęs 2006 metų Burzum pagarbos albumą “Triumph Und Wille”, tad šis ["Lost freedom"] tikrai gerokai išmušė iš vėžių.

Nepaisant pirmo ispūdžio, kuris netgi perkėlė pirmą albumo perklausymą kiek vėlesniam laikui..

SHEPOT RUN “Crying Orc” 1992 metų darbas intro tinka kaip čia buvęs. Vyrukai dviračio iš naujo neišradinėja ir pergroja viską kaip ir turi būt, tik įmesdami sunkiai nusakomo viduramžiško prieskonio. Trumpai tariant - pradžia pusė velnio. Klausom toliau.

Sokyra Peruna “Lost Wisdom” Burzumišku juodmetaliu nė nekvepia. RAC`as su stipriai vodkės įtakotu hatecore`išku vokalu. Visai smagiai susiklauso kiek iškeltas bosas. Nesmerktina.

Kolovrat “My Journey To The Stars” Kadangi tai vienas mano mėgstamiausių Burzum šmotų, tai tikrai nekantravau išgirsti šį ir neapsigavau- bijoti buvo dėl ko. Kad vietoj būgnų naudojami puodai, tai dar nieko, bet kai vokalistui visiškai nesiseka jo pareiga vokaluoti… Ir mano, kaip visai nemuzikanto, [ne]pastebėjimas: kiek pastebėjau Kolovrat nusprendė kiek sulėtinti “My Journey To The Stars”?

Kroda “Jesus’ Tod” Išlaikytas Burzum stilius. Su slavišku prieskoniu, kuris tikrai negadina šio šmoto iš kultinio “Filosofem” albumo.

Russia “War” Ir vėl ta pati situacija kaip ir su “Lost Wisdom”. Ir vėl RAC`as, ir vėl toks pat vokalas.

Svarga “Dunkelheit” Neatidžiai klausant ar nesukusiems Burzum “Filosofem” grotuve n kartų, laisvai būtų galima teigti jog tai ne koveris. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie Molot “Stemmen Fra Tårnet”, Wewelsburg “Dauði Baldrs” bei M8l8th “Black Spell Of Destruction”. Tiesa M8l8th koveryje atsiradęs šyzovas švaresnis vokalas pagyvina visą reikalą.

Rusich “Tomhet” buvo staigmena. Švarus ir gilus ambient/drone/minimal nutolęs nuo Burzum ambient primityvo ryškiai kontrastuoja su visais likusiais kūriniais šiame pagarbos albume.

Vertinti tribute albumus išties sunku, kadangi pačių muzikantų indėlis būna labai nedidelis (turiu omenyje, jei jie nesistengia nieko perdirbti ir iš to padaryt neatpažįstamą produktą). Už idėją, gerą koveriuojamų šmotų pasirinkimą, beigi tinkamą jų suguldymą albume, rašau stiprų 8 / 10.

2007, Patriot productions
Tracklist:

1. Шепот Рун “Crying Orc”
2. Сокира Перуна “Lost Wisdom”
3. Коловрат “My Journey To The Stars”
4. Крода “Jesus’ Tod”
5. Россия “War”
6. Сварга “Dunkelheit”
7. Молот “Stemmen Fra Tårnet”
8. Wewelsburg “Dauði Baldrs”
9. M8l8th “Black Spell Of Destruction”
10. Русич “Tomhet”

Total: 00:55:25